Kaip ilgai klaidžiodoma, išbarstydama save kitiems, Ji ieškojo kažko. 

Kažko, ko JI dar nebuvo palietusi. Kažko, ko Jai iki skausmo ilgėjosi. 

Kažko, kas nematoma tavosiomis, giliomis akimis. 

JI tai rado, tada kada skaudėjo labiausiai. Tyliai išgyvendama vidinę žvarbią emocinę žiemą. Kai gerklę kuteno neišsakyti savieji poreikiai, kai kiti šaukė garsiau nei vidinis užmutintas pasaulis. 

JI rado tai savyje. Tarp savo širdies dūžių ir proto troškimų.

JI rado tai, kas vadinama ramybe. 

Ramybė tai ne tyla, tai jausmas, kuriame nevisada jauku ir komfortiška. 

Jausmas, kuris JĄ praplėčia, harmonizuoja ir keičia. 

Netaupyti SAVĘS sau. 

Vertinti save be išorės patvirtinimo.

Priimti visumą ir dabarties emociją su vidiniu smalsumu patyrinėti, ką tai sako apie mane? Kur link tai mane veda? Ar galiu atrasti savitą požiūrio kampą, naują suvokimą esančios situacijos? 

Apkabinu, M.